Igoris Vasiliauskas „Prie kavos”
1. Dirbate ne tik su verslo įmonėmis, bet ir su studentais. Papasakokite, kokią naudą/emocijas/patirtį Jūs gaunate iš jų.Pradėsiu nuo bendravimo formos: studentai – žingeidūs, jiems norisi “čia ir dabar“ ne tik sužinoti, kokie yra verslo procesai, bet tiesiog „just in time“ juos praktiškai išbandyti teorinių modelių veikimą… Man patinka jų degančios akys, kai tu pasakoji jiems savo gyvenimo istorijas, kaip tau sekėsi kurti verslą, kokie buvo nuopuoliai ir pakilimai, aš didžiuojuosi savimi, kai jie pasakoja man asmenines savo gyvenimo istorijas ir tai mus suartina, nes tuo metu jaučiuosi jų šeimos dalimi, o tai reiškia, kad jie manimi pasitiki. Tai nuostabiausias jausmas, kai mes kartu kuriame abipusį pasitikėjimą. Man patinka, kai jie drąsiai nesutinka su mano nuomone ir tai mane žavi juose, nes mano laikais mes jautėme subordinaciją, vertikalų pavaldumą, hierarchiją, o jie nori būti tokie pat lygūs partneriai bent jau paskaitoje. Ir ši jų drąsa man imponuoja.2. Kaip manote, kokių savybių reikia, norint tapti geru oratoriumi? Reikia išmokti:
- klausytis savo vidinio „aš“, arba kitais žodžiais – savo intuicijos. Kartais sakant pranešimą mums pritrūksta tinkamo žodžio arba jaučiame, kad mūsų mintys eina kažkur kitur. Sakykite tą žodį, kuris jums išplaukia iš pasąmonės, neieškokite iš anksto paruošto žodžio, sakinio, minties. Jaučiate, kad štai, dabar tai būtina pasakyti, bet ne tai, kas suplanuota, o kažką savo, iš vidinių gelmių – ikmkite, po velnių, ir tai pasakykite. Paskui vėl sugrįšite prie paruoštos temos;
- klausytis ir stebėti auditoriją. Dažnai pati auditorija parodo, kaip ji tave priima, kiek tu esi jai įdomus, kokia dalis iš prezentacijos labiau imponuoja. Auditorija – vienareikšmiškai objektyvus indikatorius, kurio ignoruoti nevalia, jei nori užmegzti dvipusį simetrinį ryšį su auditorija;
- privaloma tvarka būti empatišku, gyventi auditorijos džiaugsmais ir problemomis, suprasti jos atsargumus (gal – baimes), būti savu tarp savų;
- daug daug daug, labai daug skaityti. Geras oratorius – neieško žodžio kišenėje. Kodėl? Nes jis turi „pilnas kišenes“ žodžių. Grožinės literatūros skaitiniai praturtina kalbėtojo leksiką. Atsiranda daugiau retorinių formų kalboje: metaforos, palyginimai, frazeologizmai;
- būtina lavinti savo balsą, nes balsas – minties įgarsinimas, balsas – garsinis kalbos piešinys: tyliau – garsiau, žemesnis tonas – aukštesnis, greičiau – lėčiau, ir, žinoma, – pauzė.
3. Knyga, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam.„Mano nuostabi ateitis“ (autoriai: Vadimas Dechtiaris, Svetlana Ostrovskaja; leidėjas: UAB Rgrupė, išleidimo metai: 2004). Ir, jei norite suprasti, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, kas yra masių psichologija: Z. Freude. „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos“ (leidėjas: Vaga, metai: 2014). “The crowd: the study of popular mind” By Gustave Le Bon.4. Kaip manote, iš kur atsiranda kalbėjimo prieš auditoriją baimė? Kaip su ja kovoti?Vaikai baimės nejaučia, nes jie neturi tiek daug gyvenimiškos patirtis, kad galėtų palyginti, kaip man buvo anksčiau ir kas manęs gali laukti artimiausioje ateityje. Kuo labiau tampame vyresni, kuo daugiau įgyjame patirties (asmeninės ar kitų), tuo labiau turime galimybių įsivaizduoti galimas atrodymo alternatyvas. Iš čia ir ateina baimė: asmeninis nepasitenkinimas savimi (nes anksčiau geriau atrodydavau/darydavau), nepasitikėjimas auditorija (jie geriau gali suprasti mano pristatomą temą), įsivaizduojamas EGO pažeidimas (dabar jie juoksis iš manęs, ir man bus gėda pažiūrėti jiems į akis, nes jų mintyse aš girdėsiu sakinį – koks tu „lūzeris“, „sufeilinai“ korporatyvinę prezentaciją, etc. … Štai ko jau ko, o su baime tikrai nereikia kovoti. Apie neva būtinas kovas su baime kalba menamieji arba tik pradedantieji save vadinantys viešojo kalbėjimo „specialistai“.
- Reikia išmokti mąstyti racionaliai. Pavyzdžiui – stebėkite savo minčių eigą. Kurioje vietoje veikia tik jūsų vaizduotė, o kur yra apčiuopiami ir išmatuojami vertinimo kriterijai. Tarkim: „man nesiseka – tai jausmas, neparemtas jokiais argumentais. Apsibrėžkite lauką, kuriame diskutuosite apie savo menamą nesėkmingumą. Kas yra „nesėkmė“, kaip ją išmatuosite, su kuo palyginsite, o kada buvo sėkmė, ir kaip tą žinojote, kad ten buvo ji? Tai tik ledkalnio viršūnė, kaip pradėti savo mintis racionalizuoti.
- Išmokite keisti ateities nuostatas. „Man nepasiseks gerai viešai perskaityti pranešimą“. Klausimai sau, į kuriuos būtina atsakyti: o kaip aš galiu pagerinti situaciją, kad būtų kitaip? Kaip konkrečiai: žingsniai, veiksmai, procesai? Padarykite apverstuką – neigiamas formuluotes pakeiskite teigiamomis ir nedelsiant sudarykite konkretų veikimo planą, kaip, kur, kada įgyvendinsite šias teigiamas formuluotes.
- „Nusižudykite“. Jei bijote konkretaus įvykio, kad jums reikės kalbėti viešai, įjunkite „savižudžio“ minčių variklį. Na, kas tokio baisaus iki negaliu, tokio, kad blogiau jau niekada nebus, tokio, kad palaidos mano karjerą ir gyvenimą gyvam esant… gali įvykti, jei aš savo pranešimą „sumausiu“… ir po kiekvieno tokio „savižudybės“ etapo, klauskite savęs – o kas toliau? Taip suprasite, iki kokio absurdo kartais (o gal dažnai) mes save per baimes galime privesti. O kas tuomet? O kas toliau? O toliau… eiti mokytis pas Igori Vasiliauską. Nes su baimėmis nereikia kovoti. Šias emocijas, gal – jausmą būtina prisijaukinti.
5. Keturi dalykai, kuriuos pravartu padaryti, ruošiantis viešajam kalbėjimui.
- Tikrai pasiruošti. Paruošti kalbos pagrindinę žinutę: vienu- dviem sakiniais. Ką aš iš esmės noriu pasakyti savo auditorijai. Su kokia žinute jie išeis po mano pranešimo. Susidėlioti kalbos planą. Geriausia, jei tai būtų reikšminių žodžių sąrašas, o ne (jokiais būdais!!!!!!!!) paprastas vientisinis (plane) tekstas.
- Kelis kartus garsiai (būtinai garsiai) prakalbėti pranešimą. Puiku, jei jis bus sakomas savo draugų auditorijai.
- Privaloma tvarkingai išsimiegoti ir pailsėti. Net sportininkams ir operos atlikėjams prieš renginį iš vakaro/nakties patariama nesimylėti.
- Iš ryto, vonios kambaryje, garsiai pradainiui, pasakyti: šiandien yra MANO diena. Šiandien aš sublizgėsiu. Šiandien aš susitiksiu su geriausia pasaulyje auditorija, nes, po velnių, šiandien aš turiu, ką jiems pasakyti. Aš dalinsiuosi žiniomis ir emocijomis. Aš atsakinėsiu į klausimus. Aš priimsiu aplodismentus kaip padėką ir pats dėkosiu kiekvienam auditorijos svečiui. Šiandien mūsų nuostabus pirmasis pasimatymas. Aš jam PASIRUOŠĘS!!!